1859 m. birželio 24 d. netoli Solferino miesto įvyko žiaurus mūšis kuriame susidūrė Prancūzijos, Italijos, Austrijos ir Sardinijos armijos kareiviai. 5 tūkst. šio mūšio dalyviai žuvo, 20 tūkst. buvo sužeisti. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu – sužeistieji buvo palikti likimo valiai. Jaunas verslininkas šveicaras Henry Dunant tapo šios bjauraus vaizdo liudininku. Jis pasibaisėjo matydamas kaip kankinasi žmonės ir kreipėsi į šalia esančių gyvenviečių gyventojus šaukdamas padėti sužiestiesiems kariams, nepaisant to, kokios jie yra tautybės, kokia kalba, kurioje armijoje kariavo. Dunant šaukimas buvo išgirstas ir vietiniai gyventojai pradėjo gelbėti sužeistuosius, kartodami paskui Dunant „Visi žmonės yra broliai“. 1862 m. Henry Dunan išleido knygą „Prisiminimai apie Solferiną“, kurioje jis aprašė ne kareivių žygdarbius, bet jų kančias. Knygą Dunant išsiuntė Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Knyga tapo itin populiari ir greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Savo knygoje Dunant išreiškė idėjas dėl savanorių draugijų sužeistiesiems gelbėti Europos šalyse įkūrimo bei dėl tarptautinio susitarimo priėmimo kuris garantuotų savanoriams pripažinimą ir pagarbą.
     1863 m. penki Ženevos gyventojai suformavo Tarptautinį pagalbos komitetą sužeistiesiems gelbėti. Generolas Guillaume-Henri Dufour, pasiekęs pergalę prieš Zunderbundą, gerbiamas visoje Europoje strategas, pats jauniausias iš visų narių Henry Dunant, „profesionalus“ filantropas ir Ženevos visuomeninės gerovės skatinimo bendrijos bei kitų labdaros komitetų pirmininkas Gustavas Moynieras, domintis karine chirurgija gydytojas Louis Appia, puikus chirurgas Theodoras Maunoiras tapo šio komiteto nariais.
     Šis komitetas pirmą kartą susirinko 1863 metų vasario 17 dieną. Generolas Guillaume-Henri Dufour buvo išrinktas Komiteto prezidentu, o Dunant – sekretoriumi. Ši data yra Tarptautinio pagalbos komiteto sužeistiesiems gelbėti (nuo 1880 m. – Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas - TRKK) gimimo diena.
     1863 m. spalio 26 d. Ženevoje įvyko tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo 14 šalių ir 4 labdaros organizacijų atstovai. Konferencijos metu buvo nutarta kiekvienoje šalyje įsteigti sužeistais kareiviais besirūpinančius savanorių komitetus, suteikti dirbančiam oficialiai bei savanoristės pagrindu medicininiam ir sanitariniam personalui neutraliteto statusą.
     Kas 4-5 metus organizuojamos Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus konferencijos, kuriose dalyvauja ne tik Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (Komitetas), Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus draugijų ir Raudonojo Pusmėnulio federacija (Federacija) ir nacionalinės bendrijos, bet ir valstybės, pasirašiusios Ženevos konvenciją. Konferencija - tai aukščiausias Judėjimo pasitarimo organas. Konferencija suteikia galimybę visiems dalyviams išreikšti savo požiūrį į Judėjimui iškeltų problemų bei užduočių sprendimą, kartu apibrėžti pagrindines tarptautinės humanitarinės teisės vystymo kryptis, deleguoja įgaliojimus Komitetui ir Federacijai. Kiekvienas Konferencijos delegatas turi vieną balsą, t.y. kiekviena nacionalinė draugija turi tas pačias teises kaip ir Komitetas ir Federacija. Vyriausybių atstovų dalyvavimas ne tik padeda Raudonajam Kryžiui būti informuotam apie tarptautinį gyvenimą bei situaciją skirtingose šalyse, bet ir suteikia tam tikrą galią rezoliucijoms, priimtoms Konferencijų metu, bei Konferencijos suteiktiems mandatams.
     Kiekviena sudedamoji Judėjimo dalis turi savo įstatus, nustatančius jos rolę, pareigas, veiklos sritį. Judėjimo struktūroje yra du papildomi organai: Nuolatinė komisija ir Delegatų Taryba.
     Nuolatinė komisija – taikinamasis organas, kuriame dirba 9 žmonės: 2 Komiteto atstovai, 2 Federacijos atstovai, 5 nacionalinių draugijų atstovai. Komisijos posėdžių metu koordinuojami Judėjimo struktūrų veiksmai, nustatomos veiklos kryptys.
     Delegatų Taryba susideda iš visų trijų Judėjimo sudedamųjų dalių ir šaukia posėdžius vieną kartą per du metus, sprendžiant klausimus, susijusius su Raudonojo Kryžiaus doktrina bei reglamento darbu.
     Nuolatinė komisija užtikrina nuolatinį Judėjimo valdymą laikotarpiu tarp Tarptautinių Konferencijų, vykdo derybas su valstybėmis. Tarybos delegatų veikla vykdoma Judėjimo ribose.
     Lietuvos RK draugija įkurta 1919 m. sausio 12 d. Draugijos įkūrėjas buvo daktaras Rokas Šliūpas. Tuo metu, po Pirmojo pasaulinio karo, Bendriją sudarė 144 nariai, Rokas Šliūpas vadovavo Bendrijai. Jos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos politikų, gydytojų, kurie suprasdavo Raudonojo Kryžiaus veiklos svarbą sunkiais pokariniais laikais. Pirmosios medicinos seserų mokyklomis tapo Raudonojo Kryžiaus mokyklos. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje rengė medicinos seseris ir akušeres. Šioje ligoninėje prasidėjo pirmieji Lietuvos gydytojų mokymai.
     XX amžiaus pradžioje Lietuvos Raudonasis Kryžius nebuvo gausi organizacija, bet jau 30-ųjų metų viduryje Raudonasis Kryžius turėjo savo ligonines. Savo lėšomis Raudonasis Kryžius pastatė vieną ligoninę Kaune, kitą – Panevėžyje. Rusijos Raudonasis Kryžius oficialiai perdavė dviejų aukštų ligoninę Kaune, o pirmasis Bendrijos pirmininkas asmeninėmis lėšomis pastatė papildomą trečią aukštą. Šiose ligoninėse buvo gydomi sužiestieji, kovose už Lietuvos nepriklausomybę.
     Vėliau buvo pastatyta didelė Raudonojo Kryžiaus ligoninė Klaipėdoje, tuberkuliozės sanatorija Kaune Panemunėje, čia pat pradėjo statyti pirmąją klinikinę ligoninę pagal Raudonojo Kryžiaus projektus, įkurta ortopedijos įmonė. Visas Birštono kurortas pastatytas Raudonojo Kryžiaus lėšomis, įskaitant sanatoriją ir purvo gydyklas. Net žymūs mineraliniai vandenys „Vytautas“ ir „Birutė“ – tai Raudonojo Kryžiaus vandenys. Vėliau, prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lenkijos Raudonasis Kryžius atidavė ligoninę Vilniaus centre, o Didžioji gatvėje Nr. 24 organizacija turėjo savo vaistinę.
     Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija įkurta 1919 m. sausio 12 d. Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Rokas Šliūpas buvo gydytojas, visuomenės veikėjas, entuziastas, humanistas.
     Po karo situacija pasikeitė, mes tapome nariais Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų būdami Sovietų Sąjungoje. Visas Raudonojo Kryžiaus turtas, įskaitant pastatus ir žemės sklypus buvo nacionalizuotas. Ligoninės ir sanatorijos nesustabdė darbo, bet jos jau priklausė vietos valdžios institucijoms arba ministerijoms. Visiškai priklausanti draugijai nuosavybė buvo nacionalizuota sovietų valdžios institucijų nuo 1952 iki 1953 m.
     1990 m. Lietuvos Raudonojo Kryžius vėl tapo nepriklausoma organizacija, kuriai grįžo visos teisės ir pareigos, kurios jai priklausė iki Antrojo pasaulinio karo. Sovietmečiu visas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos turtas buvo nacionalizuotas ir iki šios dienos dar nėra grąžintas.
     Nuo ekonominės krizės 2009 metais pats pirmasis šalyje nukentėjo Lietuvos Raudonasis Kryžius. Kaip finansavimo sumažinimo rezultatas, vieniši sunkiai sergantis asmenys liko be priežiūros slaugytojų. Prieš krizę Raudonasis Kryžius rūpinosi 2 000 gulinčių ligonių namuose. Už jų priežiūrą organizacija gaudavo iš Vyriausybės kasmet 1 mln. 200 tūkst. litų. Pinigai buvo panaudojami išlaikymui personalo, kuris prižiūrėjo ligonius. Nuo 2009 m. valstybė atsisakė šių išmokų. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijai per metus skiria 300 tūkst. litų. Už šiuos pinigus personalas prižiūri 500 ligonių. Dar papildoma finansavimą gauna Lietuvos Raudonojo Kryžiaus padaliniai.
     Kaip taisyklė, Raudonojo Kryžiaus veikla dažnai girdima, kai prieinama prie temų apie karinius konfliktus ir ekstremalias situacijas.
     Šiandien Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją vienija 4 000 narių ir beveik 2 000 savanorių padedančių bendradarbiauti.
     Raudonojame Kryžiuje nuo 2006 m. kovo mėn. sudarytas specialus greitojo reagavimo būrys (paieškos ir gelbėjimo), kuris yra sukurtas įvykus ekstremaliai situacijai. Jis gali suteikti pirmąją pagalbą iki gydytojų atvykimo. Būrys pakankamai gerai dirba, dalyvauja įvairiose tarptautinėse pratybose bei mokymuose, kuriuos veda ir globoja Raudonasis Kryžius. Budi renginiuose, dalyvauja ieškant pasiklydusių.
     Ateityje planuojama įkurti psichologinės pagalbos suteikimo būrį. Būrį sudarytų 42 savanoriai. Kritinėse situacijose, jie galėtų teikti psichologinę pagalbą nukentėjusiesiems. Sandraugos taip pat dalyvauja ieškant žmonių, kurie dingo per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat, kurie buvo žydų getuose, koncentracijos ir karo belaisvių stovyklose. Ieško karo metu žuvusių kareivių kapų šalyje ir užsienyje ir duoda galimybę giminaičiams aplankyti kapą.
     Raudonasis Kryžius padeda pabėgėlių šeimoms, kurie ieško politinio prieglobsčio Lietuvoje. Suteikia jiems teisinę, socialinę pagalbą, moko lietuvių kalbos.
     Kaip dalis tarptautinio projekto siekiančio padėti žmonėms, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, Lietuvos Raudonasis Kryžius aprūpina juos būtiniausiais maisto produktais, drabužiais ir kitais būtiniausiais reikmenimis. Ši programa Lietuvoje įgyvendinama nuo 2005 m. Vien tik 2013 metais kreipėsi 550 tūkst. Lietuvos gyventojų dėl maisto produktų išdavimo. Maisto produktus (miltai, cukrus, aliejus, ryžiai, kruopos, žirniai, makaronai, konservai mėsos ir sausi pusryčiai) Lietuvoje dalija trys organizacijos: Raudonojo Kryžiaus draugija, labdaros fondas „Maisto bankas“ ir katalikiška organizacija „Caritas“.
     Žinoma Raudonojo Kryžiaus reikia visoje Lietuvoje, visose savivaldybėse. Tačiau iki šiol jis yra tik 36 miestuose, o reikalingas dar 24, kad būtų iš viso 60 (savivaldybių skaičiaus). Deja ne visada galima rasti žmonių, kurie norėtų jose dirbti. Dažniausiai, tai yra nominalus mokestis už padalinio valdymą. Visą finansavimą organizacija gauna dalyvaudama projektinėje veikloje, partnerių parama, 2% pajamų mokesčio pervedimas, parama ir apmokėjimas narystės mokesčio.
     Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyrius buvo įregistruotas 1999 m. gruodžio 2 d. Tada, tai buvo 3 žmonės, kurie buvo organizacijos darbuotojais - Igoris Udovenko tapo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyriaus sekretoriumi, o Marija Korkut ir Marina Makarevič buvo gailestingumo seserimis. Patalpos (18 kv. m.) buvo adresu: Festivalio g. 1. Nebuvo savanorių, nelabai aiški buvo darbo schema bei nebuvo finansinių partnerių. Taigi pradėjo slaugyti bei prižiūrėti pagyvenusius, vienišus, ligotus žmones, stengėsi pritraukti savanorių bei vykdė įvairias akcijas.
     2002 m. pablogėjus finansiniai padėčiai Lietuvoje, tai pajuto ir skyriai. Visagine buvo sumažinti etatai ir galiausiai liko tik 0,5 minimaliai apmokamo etato. 2002 m. spalio 20 d. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyriaus vadovė ( t.y. sekretorė) tapo Marija Korkut, kuri dirba ir šiai dienai.
     Šiandien Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyriaus buveinė yra Vilties g. 1. Organizacija stipri, kuri yra gerai žinoma mieste ir už jos ribų.
     Vykdomi įvairūs projektai: socialinė parama, prevencinis darbas, pirmos pagalbos kursai, maisto paramos teikimas nepasiturintiems žmonėms. Aktyviai plėtojamas paieškos ir gelbėjimo būrys, kuris šiuo metu yra geriausias šalyje.
     Plėtojamas tarptautinis bendradarbiavimas su Norvegijos Raudonuoju Kryžiumi (Romsdal ir Hedmark), Baltarusijos Raudonuoju Kryžiumi (Vitebskas) ir Vokietijos Raudonuoju kryžiumi (Wolfsburgas).
     Šiandien Visagino skyrius turi daugiau nei 180 narių ir 250 savanorių. Savanoriai padeda rengti akcijas, renginius, dalyvauja socialiniuose ir švietėjiškose veiklose ir t. t. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyriaus pirmininkė - Liudmila Ryžikova ir 5 išrinkti valdybos nariai. Visagino skyriuje dirba 6 žmonės: Marija Korkut - Skyriaus sekretorė, socialiniai darbuotojai, psichologas, gydytojai higienistai ir pirmosios pagalbos instruktoriai. Tačiau visą pagrindinį ir labai svarbų darbą visuomenei atlieka savanoriai.
Prenumeruoti

Aukok

Paremk

Skirk 2%

Tapk savanoriu